1535 m. ruduo

Iš Anos rudenį gavau tik vieną laišką:

Miela sese,

Mes medžiojame raiti, leidžiame sakalus — laimikis puikus. Karalius daug jodinėja, net už numuštą kainą įsigijo naują ristūną. Maloniai praleidome laiką pas Seimurus Vulfhole, o Džeinė buvo tikra namų seimininkė. Galėjai dantis atšipinti į jos mandagumą. Vedžiojo karalių po sodą ir rodė žoles, kuriomis gydo vargus, aprodė savo siuvinius ir naminius karvelius. Tvenkinyje laiko prijaukintų žuvų, kurios suplaukia, kai ateini pašerti. Mėgsta pati prižiūrėti, kaip gaminami pietūs jos tėvui, nes yra įsitikinusi, kad moters paskirtis — būti vyrų tarnaite. Džeinė neįtikėtinai žavinga. Karalius sukiojasi apie ją it mokinukas. Kaip gali įsivaizduoti., mane ji mažiau sužavėjo, bet šypsojausi su visais, žinodama, kad nešioju kozirių tūzą, bet ne rankovėje, o pilve.

Meldžiu Dievo, kad šį kartą viskas būtų gerai. Rašau tau iš Vinčesterio. Toliau keliausime į Vindzorą ir tenai laukiu tavęs. Noriu, kad visą laiką liktum su manim. Kūdikis gims kitą vasarą, ir visi vėl būsime saugūs. Niekam nepasakok, netgi Viljamui. Tai, jeigu nepasisektų, turi likti paslaptis kuo ilgiau. Žino tik Džordžas, dabar ir tu. Nesakysiu karaliui, kol nepraeis trys mėnesiai. Turiu rimtą priežastį šį kartą tikėti, kad kūdikis bus stiprus. Melskis už mane.

Ana

Įkišau ranką į kišenę ir susiradusi rožinį perleidau karoliukus pro pirštus karštai melsdama, kad šį kartą Ana išnešiotų iki galo ir susilauktų berniuko. Nesitikėjau, kad mums pavyks ištverti dar vieną nelaimę. Paslaptis iškils viešumon, sėkmė nusigręš nuo mūsų arba Ana nuslys nuo nesilpnėjančių ambicijų laiptų į beprotybę.

Žiūrėjau, kaip tarnaitė krauna mano sukneles į kelioninę skrynią — grįšime į Vindzoro rūmus. Į duris pasibeldė Katerina ir įėjo į mano kambarį.

Nusišypsojau jai, atsisėdusiai žalia. Katerina žiūrėjo į savo batų sagteles ir akivaizdžiai negalėjo rasti žodžių, nuo ko pradėti.

— Kas yra? — paskatinau. — Sakyk, Keite, nes tuoj užspringsi.

Ji iškart pakėlė galvą.

— Noriu tavęs kai ko paprašyti.

— Prašyk.

— Žinau, kad Henris liks su cistercais ir kitais berniukais, kol karalienė įsakys jam atvykti į dvarą.

— Taip, — sugriežiau dantimis.

— Pagalvojau, gal galėčiau su jumis vykti į rūmus? Man jau beveik dvylika.

— Tau vienuolika.

— Bet greitai bus dvylika. Kiek tau buvo metų, kai atvykai į rūmus?

Kreivai šyptelėjau.

— Ketveri. Ir visuomet norėjau tave nuo to apsaugoti. Verkiau ten kiekvieną naktį, kol sukako penkeri.

— O man jau beveik dvylika.

Nusišypsojau dėl dukros atkaklumo.

— Esi teisi. Tau reikia į rūmus. Galėsiu tave tenai prižiūrėti. Galbūt Ana ras tau vietą tarp savo freilinų, Viljamas taip pat galės tavimi pasirūpinti.

Nerimavau dėl augančio dvaro ištvirkimo, bijojau, kad nauja Boleinų mergaitė taps dėmesio centru, ir žinojau, jog su tokiu trapiu grožiu saugiau būtų kaime, o ne Henriko rūmuose.

— Atrodo, teks, — atsakiau. — Bet reikės gauti dėdės Hovardo leidimą. Jeigu pasakys „taip”, tai kitą savaitę vyksi su manimi ir Viljamu į rūmus.

Katerinos veidas nušvito. Ji suplojo rankomis.

— Ir gausiu naujų suknelių?

— Tikriausiai.

— Ir naują arklį? Juk vyksiu į medžiokles, taip?

Ėmiau lenkti pirštus.

— Keturios naujos suknelės, naujas žirgas. Dar kas nors?

— Gobtuvai ir pelerina. Senoji jau per maža. Išaugau.

— Gobtuvai. Apsiaustas.

— Tai ir viskas, — uždususi tarė ji.

— Manau, pajėgsime sutvarkyti, — atsakiau. — Bet įsidėmėk, panele Katerina. Rūmai nėra pati geriausia vieta jaunai kambarinei, jaunai kambarinei ypač. Tikiuosi, kad elgsies taip, kaip pasakysim, o jeigu kas nors ims rėžti sparną ar siuntinėti laiškelius, man pasipasakosi. Neleisiu, kad rūmuose kas nors tau sudaužytų širdį.

— O, ne! — Katerina straksėjo po kambarį kaip juokdarys. — Ne. Darysiu viską, kaip liepsi. Pamokysi, kaip elgtis. Be to, nemanau, kad mane kas nors pastebės.

Sijonas sukosi apie liauną jos kūnelį, plaikstėsi rudi plaukai. Aš nusišypsojau mergaitei.

— O, jie pastebės tave, — tariau nelinksmai šypsodamasi. — Pastebės tave, mano dukra.